XXXIII eilinio metų sekmadienio Evangelija mums atveria žmogaus ir jo talentų įvairialypį santykį. Vieni iš mūsų kalba, koks svarbus talentas (o gal net jų gausa) žmogaus gyvenimo kelyje. Kiti gi labiau akcentuoja darbštumo dorybę, kuri taip dažnai yra žmogaus laimės – lyg lietuviškųjų pasakų aitvaras. Tačiau šio sekmadienio Evangelijoje Jėzus tiems, kurie murma, primena, kad šioje žemėje nėra nė vieno žmogaus, kuris nebūtų apdovanotas bent vienu talentu. Evangelinio palyginimo talentas yra to meto pinigas, turtas, kuris yra šeimininko patikimas savo tarnams. Prieš Dievą panašiai ir mes kiekvienas esame tik tarnai, neretai besididžiuojantys savo talentais... O iš tiesų esame tik Dievo malonių patikėtiniai, kad tais talentais dalintumės ir juos gausintume Dievo ir artimo labui.
Kažkada šv. Motinai Teresei iš Kalkutos teko minti teismų slenkstį už vaikų katechizaciją, kurią priešiškai nusiteikę vadino prievartiniu įkrikščioninimu. Kai teisėjas paklausė, ar su kaltinimais ji sutinkanti, tada ji, laikydama savo rankose mažą kūdikį, atsakė: „ Šį kūdikėlį aš ištraukiau iš šiukšlių dėžės. Aš nežinau, kokios religijos to kūdikėlio tėvai ir kokia kalba jie kalba. Šiam kūdikėliui aš suteikiau savo meilę, savo laiką, savo globą ir savo maistą. Bet tai, kas geriausia mano gyvenime, yra Jėzus Kristus. Nejaugi aš negaliu šiam kūdikėliui suteikti tai, kas yra geriausia mano gyvenimo dalis?“ Po šitokios kalbos visi kaltinimai šv. Motinai Teresei buvo atmesti.
Talentų sekmadienis mums primena ir klausia, ką mes darome su savo dvasiniu gyvenimu: jį ugdome ar verčiau lyg tas nedėkingas tarnas esame užkasę ir gyvename paslėptą kataliko gyvenimą? Paslėptas tikėjimas kaip ir užkastas talentas yra kaip ta nedirbama žemė, dykra ir žaizda mūsų regimoje ir neregimoje gyvenimo tikrovėje.
Kun. Egidijus ARNAŠIUS
Airija
